atpėtuoti

atpėtúoti intr. [K], K.Būg, atpetúoti Ar, Skr; DP37, B, MŽ168, N atlyginti, atkeršyti: Mergos atpetãvo svotams už štukas ant veselijos, t. y. atidirbo taip, kaip jomsioms dirbo J. Atpėtúočia aš tau, ale sylos neturiu Ad. Už šitokiuos darbus aš tau kada atpėtúot vis prisiruošiu! Ds. Tu jam gera darysi – anas tau piktu atpėtuos Švnč. Man priguli pamsta: ašjan atpetuosiu Ch¹PvR12,19. Niekam notpetuokit pikt už pikt Ch^lPvR12,17. ║ atsakyti (už ką): Visi išsilakstė, ma[n] vienai reiks už viską atpetúot (dėl kaltės aiškintis) Rs. Jai, nabagei, reik už visus atpetúot (atidirbti, atvargti) Erž. \ pėtuoti; atpėtuoti